Ar norite išmokti mąstyti kaip žydas?

Labai patiko straipsnis "Katalikų bažnyčia - didžiausias katalikų priešas." Labai tiksliai ir aiškiai pasakyta. Daugiau tokių straipsnių religine tematika, kad žmonės galėtų išeiti iš to tamsaus liūno. Rita

Tokių pageidavimų yra nemažai. Kaip teigia prof. habil. dr. Romualdas Grigas, „be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome tikrosios savo istorijos". Mums akivaizdžiai reikia nacionalinės diskusijos dvasingumo temomis, nes be to negalėsime įgyti dvasinio išsilavinimo.  Dvasingumas yra ne kokių nors dogmų laikymasis, o už regimos tikrovės esančių būties faktų įsisąmonimas ir gebėjimas prie jų prisitaikyti. Paprasčiau kalbant, egzistuoja dvasinė tikrovė, kurią galima pažinti mąstymu. Pavyzdžiui, yra toks neapčiuopiamas reiškinys kaip lygis. Išsilavinimo lygis, gebėjimų lygis, kultūros lygis ir pan. Tokio dalyko regimojoje tikrovėje nerasite, tačiau pasitelkę mąstymą galime suprasti, kad toks reiškinys egzistuoja. Štai apie ką kalbu, kai sakau, kad mums tragiškai stinga išsilavinimo dvasingumo srityje. Kai žmogus įsisąmonina dvasinius reiškinius, supranta kaip jie veikia, jis pradeda tiksliau orientuotis tikrovėje.

Dvasiškai išprusęs žmogus nustoja gyvenimą laikyti kokia tai gaivališka nesuprantama galia, kuri su mumis daro ką nori. Kaip ir regimojoje tikrovėje, matantis žmogus išmoksta taisykles, kas galima, ko reikėtų vengti, ir tada gali gana patogiai bei ramiai gyventi net ir pakankamai pavojingoje aplinkoje. Mus kasdien taikosi numušti skriejantys automobiliai, tačiau išmokstame prie jų prisitaikyti, ir nebevertiname automobilių kaip apie mirtino pavojaus.

Dvasingumas Lietuvoje pasižymi keletu specifinių bruožų. Pirma, čia visi mano, kad apie dvasingumą išmano pakankamai. Paimkite bet kurią sritį: ten, kur visi mano, kad yra ekspertai, klesti beviltiškas nemokšiškumas. Ten visiškai galioja posakis: masės amžinai neteisios. Viena iš tokių sričių – politika. Kiekvienas neišprusėlis – prisiekęs politikierius, viską žino visais valstybės klausimais. Suprantama, kad nors kiek į šią sritį įsigilinęs žmogus iškart mato, kokie siaubingi jo siūlomi sprendimai. Tačiau kuo mažiau nemokša išmano apie ką kalba, tuo labiau įsitikinusiu tonu dėsto savo „tiesas“.

Antras dvasingumo Lietuvoje bruožas – jis yra sąmoningai iškraipytas. Mes kelis šimtmečius gyvenome dvasinės diktatūros sąlygomis. Visai neseniai išleista Jono Trinkūno knyga „Lietuvių senosios religijos kelias“. Šioje knygoje atskleidžiama, kaip krikščionybė Lietuvoje nuo pirmųjų gyvavimo dienų tapo baudžiavos įteisinimo ideologiniu ramsčiu. Natūralu, kad įvykus tokiam greitam įverginimui liaudies masės kaip įmanydamos priešinosi pavergėjų ideologijai. Krikščionybė, žinoma, prigijo tarp ponų, o valstiečiai kaip įmanydami siekė išlaikyti savo senąsias tradicijas. Todėl, teigia autorius, krikščionybė kelią skynėsi labai sunkiai. Štai ištrauka iš J.Trinkūno knygos: „XVII a. Akmenės, Alytaus, Beržynų, Š iaulių, Telšių ir kt. valsčių valstiečiai rašydavo pilies teismui skundus dėl savo ponų neapsakomo išnaudojimo ir skriaudų. Dvarų valdžia griebėsi dar didesnės prievartos, baudžiauninkai varu versti atlikinėti krikščioniškąsias apeigas. Pvz., Tverų valsčiaus nuostatuose buvo nurodyta, kad būtų paskirti du dešimtininkai, vienas kiekvieną sekmadienį atvestų valstiečius į bažnyčią, kitas – suburtų namie pasilikusius valstiečius į vieną vietą melstis.  Dvarininkas buvo įpareigotas sekti, kad krikštynos, vestuvės ir kitos apeigos būtų atliekamos su bažnyčia ir kunigu. Už bažnyčios nelankymą buvo skiriamos įvairios bausmės; piniginės baudos, plakimas rykštėmis, papildomas darbas dvare, prirakinimas už kaklo prie bažnyčios durų. M.Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė“ „senovės klebonai, pajutę kokį nors vargdienį parapijoje šventomis dien omis į bažnyčią neinant, žvejojant, darbą dirbant ar su žydais į kelią važiuojant, per dešimtininkus atvadindavo į špitolę, keletą dienų badu stapindavo, ant galo, kaip vien reikia kailį išdirbę namon atleisdavo <...> prasikaltusius ties bažnyčios durimis ant kaklo prikergdavo prie sienos, kad žmonės, išeidami iš bažnyčios, stebėtųsi. Dar kartais pas bažnyčios duris, visiems matant, rykštėmis kaltuosius tvodavo“ Valančius, 1972: 363). Tik 1787 m. buvo uždraustas toks žmonių „vedimas ant gero“. (Jonas Trinkūnas, „Lietuvių senosios religijos kelias, 143 psl.).

Trečiasis bruožas – tai dvasingumo normų netvirtumas, nepastovumas. Bažnyčioje mes deklaruojame, kad artimojo meilė mums yra aukščiausioji vertybė, tačiau kiek žmonių nuosekliai šia nuostata vadovaujasi? Kiek žinote tokių, kuriems tai būtų pamatinė vertybė? Visuotinis susvetimėjimas, sunkumai kuriant pilietinę visuomenę rodo, kad artimojo meilė tikrai nėra mūsų vertybių sąrašo pradžioje.

Tad atsakas į šių laikų visuomenės problemas –  atstatinėti mūsų tautos dvasingumą. Kaip tai padaryti? Mano įsitikinimu, turime pakloti pamatą gyvybingai, veiksmingai dvasingumo tradicijai. Kitaip sakant, reikia gyvenimo patikrintos išminties tradicijos. Ar nenorėtumėte, kad gyvenimas Lietuvoje būtų statomas ne priešokiais, kaip kam susigalvojo, o remiantis laiko patikrinta išmintimi? Mano indėlis į šios tradicijos kūrimą – žydiškojo mentaliteto tyrinėjimas. Antisemitizmas iškilo ir taip giliai mumyse įsitvirtino ne šiaip sau. Tai krikščionių bažnyčios siekio dominuoti pasekmė.

Autorius: Aurimas Guoga
www.aguoga.lt

Antanas 2010-04-06

Naujas komentaras