Ką man patartumėte daryti su mano laisve?..

Sveiki. Šiandien atsakysime į klausimą, kodėl mūsų kultūroje taip vertinamas profesinis, tačiau nepopuliarus išprusimas gyvensenos srityje.

Kokia buvo ilgametė tradicinė Europos visuomeninė sankloda? – Tai feodalizmas, greitai peraugęs į baudžiavą. Vadinasi, čia per didžiąją istorijos dalį eilinis žmogus buvo nelaisvas. Jis turėjo tarnauti savo ponui, o visa socialinė kultūra buvo nukreipta feodalų valdžiai įtvirtinti. O jei turėtumėte vergą, nuo kurio priklausytų jūsų gerovė, tai ar norėtumėte, kad jis domėtųsi kažkokiais klausimais, kaip jam tinkamiau gyventi?

Aišku, kad to norėtumėte mažiausiai. Jūsų nuosavybė turi jums didinti nuosavybę, o ne mąstyti, kas teisinga, o kas ne. Todėl feodalui mažiausiai reikia, kad jam priklausantys žmonės savarankiškai mąstytų.
Tiesa, yra viena išimtis. Jei „nuosavybė“ turi savarankiškų idėjų, kurios leistų jums dar labiau padidinti savo turtus, tuomet tokiam jo savarankiškumui veikiausiai neprieštarautumėte. Todėl Europoje susidomėta profesiniu išprusimu. Tapo socialiai garbinga ir netgi reikalinga įgyti gerą profesinį išsilavinimą – račiai, puodžiai, gydytojai ar spaustuvininkai tapo gerbiamais žmonėmis. Tačiau asmeninės laisvės idėjos kelią skynėsi ypač sunkiai. Vis tik pamažu skynėsi, nes už to stovėjo iš profesinių įgūdžių naujai praturtėjusių asmenų interesai. Jie buvo suinteresuoti laisser-faire (nevaržoma laisva rinka), tad jie tapo kupstu, kuris išvertė feodalinės tvarkos vežimą.

Įsivyravo kapitalizmas. Žmogus išoriškai tapo laisvas, tačiau niekas ir toliau jam neaiškino, kam ta laisvė žmogui reikalinga ir kaip geriausia ja pasinaudoti. Visuomenę pradėjo valdyti tie, kurie pakilo profesinio išprusimo dėka, tačiau neturėjo tinkamo dvasinio išsilavinimo. Taip Vakarų Europoje įsigalėjo kalvinistinė samprata, kad geras yra tas, kuris nuolatos vis kažką dirba. Visuomenė pateko į profesinio išsilavinimo tironiją. Pinigų kaupimas vardan pinigų kaupimo tapo neginčytinu gėriu. Šis polinkis buvo sudvasintas, visuomenei buvo paaiškinta, kai tai kaip tik ir buvo tai, ko norėjo Kristus.

Tačiau naujos kartos turtuoliai ir toliau kreivai žiūrėjo į savarankišką dvasinį lavinimąsi. Laisvosios rinkos iškelti naujieji turtuoliai buvo suinteresuoti išlaikyti status quo. Jiems visai tiko ir patiko, kad dvasingumas tarnauja rinkos ideologijai, tad šios teorijos konkurentės jiems buvo įtartinos ir nereikalingos. Taigi prie protestantiško kapitalizmo žmogus patiria visuomeninį spaudimą įgyti gerus profesinius įgūdžius, bet kitose srityse išprusimas nevertinamas.

Tačiau mūsų laikais laisvosios rinkos oligarchų vežimas užvažiavo ant panašaus kupsto, kuris ima versti ir jų vežimą. Rinkos santykiai išoriškai išlaisvino žmogų ir nukreipė jį profesinio išprusimo linkme. Tačiau to niekaip nepakanka, kad susikurtum harmoningą, gražų gyvenimą. Reikalingos racionalios gyvensenos žinios. Su paistalais apie tai, kad gyvenimas bus gražus, jei turėsi gamyklų, „Ferrarių“ ar jachtų daugiau nebeprasisuksi. Interneto revoliucija sparčiai griauna mitą, kad pakanka būti turtingam, kad būtum laimingas.

Ateina nauja mąstymo banga – žmogus taps laimingas tuomet, jei atvers ir išvystys savo žmoniškąsias galias. Tai yra, savo protu jis sugebės susikurti laimingą, harmoningą gyvenimą, kur nėra prarajos tarp svajonių ir tikrovės. O tam žmogus turi įgyti ne tik profesinį, bet ir išprusimą gyvensenos srityje. Kitaip tariant, žmogus turi išmanyti, kaip dera gyventi laisvam žmogui.

Jis turi pats susivokti, kokie jo asmenybės polinkiai. Kaip jis nori nugyventi savo gyvenimą? Ką jis nori nuveikti? Ką savo buvimu norėtų pakeisti? Kokie iš tiesų jo asmeniniai prioritetai? Kad žmogus galėtų atsakyti ir vadovautis savo atsakymais, žmogus turi būti išoriškai laisvas ir nepriklausomas. Kapitalizmas kaip tik tai ir padarė. Tačiau vien išorinės laisvės nepakanka. Būtina ir vidinė laisvė, laisvė savarankiškai mąstyti ir rinktis savo tikslus bei vertybes.

Kaip atskleidžia filosofas Erichas Frommas knygoje „Pabėgimas iš laisvės“, šiuo metu mūsų vidinę (dvasinę) laisvę yra uzurpavusios oligarchinės jėgos.

Iš tiesų, mes esame laisvi pasirinkti kaip elgtis. Tačiau be tinkamo dvasinio orientyro, neturėdami aiškios tvirtos gyvenimo krypties, esame pažeidžiami. Mums nesunkiai gali įpiršti svetimą valią pasinaudodami mūsų dvasiniu neišprusimu. Pavyzdžiui, alaus gamintojai mums džiugiai aiškina, kad išgerti alaus – puiki mintis. Neseniai mums aiškino, kad gerti alų ir mylėti savo šalį – neatsiejami dalykai. Jie naudoja sugestiją – psichoterapeutų techniką, kad žmogus galvotų, neva jis pats priėmė sprendimą, kai iš tiesų jį jam pakišo psichoterapeutas.

Tad šiuolaikinis žmogus yra įkaitas oligarchininės propagandos rankose. Jam sugestionuojamos idėjos – pasiūloma taip, kad jis galvoja, kad jis pats priėjo tokios nuomonės. Jis paklūsta, nes neturi savo asmeninių vertybių.

Taip žmogus valdomas per neišpursimą. Mūsų laikų ypatumas yra tas, kad mus valdo reklaminės vertybės. Apeliuojama į žmogaus teisę pasirinkti, tačiau iš tiesų naudojamasi to asmens nesugebėjimu savarankiškai spręsti. Vertybes keičia pseudovertybės, mąstymas pavirsta psudomąstymu. Taip žmogus dar nespėjęs pasidžiaugti savo naujai įgyta laisve ją tuoj pat ir praranda, nes neturi kompetencijos ja kvalifikuotai naudotis. Kaip vis dažniau pastebi kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, jie kovojo už laisvę, tačiau dabar atranda, kad tapo savo naujosios „laisvės“ įkalinti.

Štai kodėl laisvė be kokybiško dvasinio orientyro yra negyvybinga. Dvasiškai neorientuotas žmogus neišvengiamai tampa manipuliacinių jėgų auka – jam primetamos svetimos vertybės, svetimi tikslai ir idealai. Jis ima tarnauti kitam, nors yra šventai sau įsikalęs į galvą, kad tarnauja tik sau pačiam. Neišvengiamai atsiranda praraja tarp žmogaus lūkesčių ir tikrovės. Kadangi prie esamos padėties šios prarajos peršokti neįmanoma, žmogus jaučiasi bejėgis valdyti savo gyvenimą. Laisvė tampa kančia ir, kaip rašė F. Dostojeveskis „tokiam nelaimingajam nėra didesnio rūpesčio, kaip surasti geradarį, kuris sutiktų pasiimti tą jo nelemtą laisvę..“


Iki tikrosios laisvės visuomenei lieka dar vienas žingsnis – išmokti ja tinkamai naudotis. Šiuo metu žmogus lėtai ir skausmingai bręsta vidinei laisvei. Šis procesas, kai žmogus pirmą kartą istorijoje mokosi savarankiškai mąstyti, yra naujos, Žinių revoliucijos aušra. Žmogus į ją žengia labai nedrąsiai. Visa aplinka iš jo reikalauja, kad jis garbintų laisvę ir giedotų jai ditirambus, tačiau iš tiesų šis žmogus laisvės bijo kaip ugnies. Jis nesupranta, kas vyksta, todėl neturi žalio supratimo, kas su juo bus rytoj. Mūsų laikų iššūkis – šį „laisvės“ iškankintą žmogų paskatinti atsiverti vidinei laisvei. Jei visuomenė pasinaudos galimybe ir savo energiją nukreips dvasinių vertybių, savirealizacijos linkme, mes būtinai įžengsime į ilgai lauktą dvasingumo amžių.

Aurimas Guoga
www.aguoga.lt

dasd 2011-09-01

Naujas komentaras