Svarbiausias patarimas tėvams

Jei auginate vaikus, tai puikiai žinote, kad jie įstabūs mėgdžiotojai. Norite to ar ne, jie elgsis taip, kaip elgiatės jūs. Todėl kai vaikai pradeda neklausyti, verta pažvelgti į save.
 
Tradiciniai tėvai vaikų akimis yra akli visažiniai. Jie kaip radijas vaikams transliuoja savo tiesas, tačiau yra akli tam, ką jiems kalba jų vaikai. Tėvai piktinasi, kad vaikai nesimoko. Tačiau koks pačių tėvų polinkis mokytis? Paprastai tėvai iš aukšto žvelgia į visa, kuo gyvena jų vaikai. Jie pro ausis praleidžia tokius svarbiausius vaikui dalykus kaip Aviukas Šonas, Pontipinas ir tai, ką jam šiandien darželyje pasakė draugė Astutė. 

Vidutinis žmogus yra labai inertiškas. Jis labai sunkiai koreguoja savo pažiūras. Tai atsispindi ir bendraujant su vaikais. Tėvai demonstruoja vaikui, kad jie nesugeba priimti jo požiūrio, jo teikiamos informacijos. Visa, ką sako vaikas, niekaip neveikia tėčio ar mamos pažiūrų ar temų, kuriomis šeima bendrauja.
 
Tačiau po kelerių metų, kai vaikui tenka eiti į mokyklą, tėvai labai stebisi, kad jų vaikas nekaip mokosi. Po daugkartinių nuviliančių pažymių knygučių peržiūrų ir pokalbių su mokytojomis įsijungia prievartos mechanizmas – vaikas, kaip, beje, ir jo tėvai, sugeba mokytis tik per prievartą. Daugybė herojiškų pastangų – vaiko mokslų rezultatai iš neigiamų pereina į patenkinamus. Tai – šeimos santarvės sąskaita. Nuo šiol vaikas apie save prastos nuomonės, save vertina kaip negabų ir mažai kam tinkamą (ar ne taip save vertina ir mokytis atsisakantys jų tėvai?). 

Tokiu būdu vaikai šeimoje išeina atsisakymo mokytis ir protauti mokslus. Jie išmoksta komforto siekimo ir viktimizmo sąmonės pamokas. Nuo šiol jie kaip asilai brausis prie ėdžių su runkeliais, tačiau niekada negalvos, kaip tų runkelių užsidirbti tiek, kad pakaktų 100 gyvenimų. Apskritai bet koks savarankiškas galvojimas lieka už jų suvokimo ribų. 

Tad kaip mums šią padėtį pakeisti? Pas mus populiaru skųsti ir dejuoti, kad nesimoko ir neprotauja kiti. Kaip matote, vaikai yra labiau nei svarbi priežastis tai daryti kad ir vienam. Ką mes galėtume ir turėtume daryti kitaip? 

  • Išmokinkite save aktyviai reaguoti į tai, ką jums sako, kuo gyvena jūsų vaikas. Visokie pontifinai, šakiai bakiai turi jums kelti didelį susidomėjimą. Turite būti atidus tam, ką jums sako jūsų mažylis. Jei tėvai domisi pinkiais ponkiais, vadinasi, vaiko akimis, jie šį bei tą supranta. Tada ir vaikas nori šį bei tą suprasti iš to, ką jiems kalba tokie susipratę tėvai.
  • Bendraukite be televizoriaus. Didžiausia pagunda pabėgti nuo bendravimo su vaiku – televizorius. Mūsų namuose griežta taisyklė – jei bendraujame su vaikais, televizorius būna išjungtas. Televizija jus vilioja į surogatinį dvasinį pasaulį. Vaikas šalia jūsų – tikra. Nebėkite nuo tikro gyvenimo į iliuzijas. Tai skaudžiai baigiasi.
  • Nuolat pabrėžkite vaikui, kad visko pasiekia, viskas sekasi tam, kuris pagalvoja. Mūsų šeimoje galvojimas yra religija. Visa, ką neigiamo vaikai mato aplinkui, suverčiame suaugusiųjų negalvojimui.  Aš nė trupučio neveidmainiauju, iš tiesų taip manau.
  • Retkarčiais apsikeiskite su vaikais rolėmis. Tegu jie jus moko kaip gyventi, o jūs vaidinkite vaiką ir klusniai klausykite, ką jums liepia. Vaikai dievina tokius susikeitimus vaidmenimis. Jūs tapsite jų žvaigžde ir dievuku.

Autorius: Aurimas Guoga
Šaltinis: www.aguoga.lt

« grįžti

irma 2010-12-15

taip, su Jums sutinku, bet baisiausia, kad ne tik tėvai, bet ir dauguma mokytojų, kurie turėtų tėvams patarti, "atverti" jiems akis, NEMATO, NEGIRDI IR NENORI GIRDĖTI vaikų, jie jiems tik menkos būtybės, kurios kelia problemas.Bet juk tai baisu! Nors pati esu pedagogė, bet kritikos jiems negailiu, nes tai teisybė.Jie kaip ir dauguma suaugusiųjų skundžiasi, o nieko nebando keisti patys. Dar kalbame apie mokinių motyvaciją.Kokia motyvacija, jei patys pedagogai savo rūpesčius perkelia ant vaikų galvų, jie juk mūsų problemų neišspręs! Juos reikia skatinti būti aktyviais, būti lyderiais, kad galėtų pakeisti tai, kas neleidžia žmogui normaliai gyventi. Jei mokyniai nenori mokytis, kaltinu tik mokytojus, jie kūria klasės mikroklimatą, psichologinę aplinką, jie, galų gale, veda pamokas, o jei jos neįdomios, tai ne mokinių rūpestis.Taip, mes, suaugusieji, turime mokytis iš vaikų, o ne jiems nurodinėti, tuomet išlipsime iš, taip vadinamų krizių, svarbiausia, moralinių ir psichologinių.Mes jiem trukdome būti laimingiems.Todėl labai džiaugiuosi, kad esate Jūs, kuriems ne tas pats, kaip žmonės jaučiasi ir stengiatės jiems padėti, stiprybės ir sėkmės Jūsų darbuose.Būtų šaunu, kad kokį seminariuką suorganizuotumėte ir Palangoje :)

arvyyydas 2010-10-11

Violeta,netik GALIMA,bet ir REIKIA pratesti,kazkaip nevisai uzbaigta Jusu mintis apie ta EMOCINI PILNUMA-kaip ir KOKIOMIS emocijomis reikia ta vaikeli pripildyti? Ir ar patys siu degalu pakankamai turime,as bent gyvenime nelabai sutinku asmenybiu is kuriu NORECIAU emociskai pasipildyti-aciu Dievui jau senai nesu vaikas tai galiu uzdaryt sliuzus ir pastatyt uztvankas,deja vaikeliai tokiu galimybiu neturi...O jei rimtai tai Jus isties palietete esmine PROBLEMA-emocijas.Kaip sakoma ieskok moters ir rasi Tiesa-juk Tiesa taip pat MOTERIS!

violeta 2010-08-28

visa tai, apie ką rašote - tiesa, bet tai tik dalis tiesos, nes yra dar ir psichologinė vaiko pusė ar dalis. O šiai daliai taip pat reikia nemažai įdėti triūso, kad vaikas būtų pasiruošęs mokytis ir prisitaikyti prie šiuolaikinių stresų. Vaikui taip pat reikia meilės, tos besąlygiškos, kurią jis suprastų, vien žodžių neužtenka, ko tėvai labai retai savo vaikams daro. Kada vaikas pilnas emociškai jo motyvacija keičiasi žaibiškai.Galima būtų pratęsti, jei norite...

Naujas komentaras

Jūsų vardas *: El. paštas: Komentaras *: Siųsti Atšaukti